Namus prisimenu kaip žalią padėvėtą sofą,
savo senelę kiekviename eilėraštyje:
kiekvienas jazminas užaugina pasipriešinimą,
kiekvienas pasipriešinimas sukelia ašarines dujas,
ašarines dujas malšini jogùrtu, svogūnais,
atsparumù,
moterų giesmėmis būgnijant
keptuvėmis ir puodais,
visais prakeikimas ir garbėalachui.

Jie valdo tankus, mes renkame akmenis.

Kai 2008-aisiais ant Gazos krito bombos,
žiūrėdavau televizorių lyg atlikčiau
apeigą blaškydamasis tarp apraudojimų
ir egiptietiškų pilvo šokio melodijų.
Mano neapykantai persijungiant į adoraciją,
rankiojau ir kaupiau Darwish`o priežastis gyventi
kartais tikėdamas jomis,
kartais leisdavau sau į dažinį mirkyti duoną,
žinodamas, kad kažkur Chan Junise beduonis vaikas
mirksta po stogo nuolaužomis…

Jei klausiate, iš kur esu, nesulauksite vieno žodžio atsakymo.
Pasiruoškite, atsisėskite, būkit blaivūs ir nusiteikite.
Jeigu sunku klausytis apie pasaulį,
kuris ne toks kaip jūsų,
išgerkite jūrą,
nusipjaukit ausis,
išpūskite dar vieną burbulą
savo burbului ir pasipūtimui jame kunkuliuoti.
Išsprogdinkite dar vieną miestą savo baimei pašlovinti.

Štai kodėl mes šokame:
mano tėvas sakydavo: „Pyktis – mums neleistina prabanga“.
Tvardykis, lik ramus – juokis, kai tavęs prašo,
šypsokis, kai į tave kreipiasi, atsakyk jiems,
apšviesk juos.

Štai kodėl mes šokame:
jei kalbu, esu pavojingas.
Vos praveri burną –
pakeli antakius.
Bedi pirštu.
Štai kodėl mes šokame:
mūsų pėdos sužeistos, bet ritmas išlieka,
nepaisant būdvardžių man ant pečių.

Štai kodėl mes šokame:
nes laisvė rėkt neduota.

Pasakyk man, prašau,
kodėl pyktis – net pyktis – man yra
prabanga?

Iš anglų kalbos vertė Ingrida Tatolytė@. Versta iš Mohammed El-Kurd „Rifqa“, Haymarket Books: 2021.
Dėkojame autoriui už leidimą spausdinti vertimą.