Mirus mano geriausiai draugei, ėmiau pavydėti jonvabaliams, ir pradėjau juos traiškyti sau ant kaktos. Norėjau, kad mano vienišumas būtų akivaizdus tiems, kuriuos mylėjau. Kad visi matytų tuos geltonus balionus, kuriuos slėpiau savo plaučiuose. Turiu omeny, visus metus negalėjau kvėpuoti. Po to, kai jie sugriovė jos pradinę mokyklą, mes visi po kelių dienų išsirikiavome susirinkti plytų. Laikėm jas priglaudę prie kūno. Norėčiau manyti, kad šitaip mes apkabiname savo vėles. Po daugel metų mano senelis numirti užtruko tris dienas. Man taip nusibodo, kad išėjau nusipirkti ledų. Automobilyje, liepos saulei plieskiant man į nugarą, leidau savo liežuviui protestuoti prieš mirtį. Praėjus kelioms valandoms po senelio mirties, norėjau nufotografuoti jo kūną. Jo oda – išblukusių serenčių spalvos. Kai buvau vaikas, ir mirė mano auksinė žuvelė, gedėjau viso vandenyno. Tėtis pasakė, kad Palestinoje vaikai miršta kasdien. Kelios valandos iki mirė nuo vėžio, Džimas tarė man rūpinkis savimi. Atsakiau tu taip pat. Kai dabar aplankau kapines, matau vien tik žolę, žolę ir žolę. Mąstau apie tai, kad užtrunki amžinybę, kol pasieki niekur. Galbūt jau gyvenu ilgiau už savo gyvenimą. Ir norėčiau tapti paukščiu. Brangus Dieve. Brangi Žeme. Brangūs debesys. Kodėl išvis kas nors turėtų mirti? Noriu, kad viskas gyvuotų amžinai. Turiu omeny, noriu stovėti savo sode ir žiūrėti į saulėgrąžas. Amen.

Iš anglų kalbos vertė Giedrė Steikūnaitė. Dėkojame autorei už leidimą versti ir publikuoti jos eilėraščius.