Sūnau mano, aš miegu upės vagoje ir klausausi,
kaip tu eini tiltu.
Taip pat dėl tavęs miegu kalboje,
tavo žodžiams visada pavyksta mane prižadinti.
Pasaulis bus geras,
jame nebus nieko, išskyrus meilę, –
mano tau palikimą,
nusverti tavo pečiams.
Dalinkis ja ir „pasidalink į daugybę kūnų“* –
taip kaip Urva Bin al Vardas, rožės sūnus
(nei tu neturi kito tėvo, nei rožė).

***

Sūnau mano, miestai pavirto dantytais,
ir visa tai buvo taip kvaila.
Eikim į mišką.
Šok ant mano pečių ir grįžkim į mūsų pradžią.
Juokimės.
Nuplausim šią upę mūsų gardžiu juoku –
miške niekas nesijuoks
iš tokio mūsų kvatojimo.

***

Mano sūnau, pasigedau tavęs Aukos šventės išvakarėse.
Tau būtų patikę žibintai,
siūbuojantys Pranašo garbei.
Būčiau pabudęs apyaušriu
pasiklausyti giedojimų.
Ar tai baimė? Ar iš džiugesio šitaip tempi man už rankos?
Nebijok, mes nepasimesim…

Dėl tavęs pabudau anksti
ir susitaikiau su Aukos švente.

***

Anapus metų,
anapus šalių ir visko, ką slepia žemėlapiai,
sergėju tave,
o tu sergėji mane.

Aš miegu upės dugne ir klausausi,
kaip pereini tiltą.

 


Urvos Bin al Vardo (arab. „rožės sūnus“), žymaus ikiislaminių laikų poeto, savo kūryboje itin garbinusio dosnumo ir draugystės dorybes, eilėraščio (vert. past.).

Iš arabų kalbos vertė Julija Gulbinovič. Publikuojama su poeto N. Darwisho išskirtinai Palestinai.lt suteiktu leidimu bei vertėjos sutikimu. Pirmąkart publikuota „Šiaurės Atėnuose“ 2015.10.30.