Aš miegosiu, Fado*, kaip miega žmonės,
kai krenta sviediniai,
ir dangus yra plėšomas kaip gyvas kūnas.
Taigi, sapnuosiu išdavystes,
kaip sapnuoja žmonės, miegantys, kai krenta sviediniai.

Pabusiu vidurdienį, kad paklausčiau radijo,
kaip žmonės jo klausia:
ar bombardavimas baigėsi?
kiek žuvusiųjų?

Bet mano tragedija, Fado,
yra tai, kad žmonės yra dviejų rūšių:
tie, kurie išmeta savo kančias ir nuodėmes
į gatvę, kad galėtų miegoti,
ir tie, kurie surenka žmonių kančias ir nuodėmes,
sulydo jas į kryžius ir, jais nešini, marširuoja
Babelio, Gazos, Beiruto gatvėmis
nesiliaudami šaukę:
Ar jų bus daugiau?
Ar jų bus daugiau?

Prieš dvejus metus žengiau Pietų Dahijos** gatvėmis, tempdamas pastatų dydžio kryžių,
tačiau kas šiandien neša kryžių
ant išvargusios nugaros Jerušalaime.

Žemė yra trys vinys,
o gailestingumas – plaktukas:
kalk, Dieve,
kalk lėktuvais.

Ar jų bus daugiau?

2009 m. gruodis

 


* Fado (port. „likimas“) – dainavimo stilius, paprastai liūdnas ir melancholiškas, išreiškiantis netektį ar susitaikymą su likimu (vert. past.).

** Pietų Dahija – Beiruto priemiestis, „Hezbollah“ citadelė, ilgalaikis Izraelio atakų taikinys (vert. past).

Iš arabų kalbos vertė Julija Gulbinovič. Publikuojama su poeto N. Darwisho išskirtinai Palestinai.lt suteiktu leidimu bei vertėjos sutikimu. Pirmąkart publikuota „Šiaurės Atėnuose“ 2015.10.30.