Jei tau pasakytų:
šįvakar mirsi,
ką darytum su tau likusiu laiku?
Pasižiūriu į laikrodį ant rankos,
išgeriu stiklinę sulčių,
atsikandu obuolio,
atidžiai stebiu skruzdėlę, radusią ko pavalgyti,
tada pasižiūriu į laikrodį ant rankos.
Dar yra laiko nusiskusti barzdą
ir nerti į vonią, sakau sau:
„Rašymui dera pasipuošti,
tad lai tai būna mėlynieji marškiniai.“
Iki vidurdienio sėdžiu gyvas prie savo darbo stalo,
bet nematau spalvų pėdsako žodžiuose,
baltuma baltuma baltuma…
Pasigaminu paskutinius pietus,
įpilu vyno į dvi taures: sau
ir tai, kuri ateis nepranešusi,
tuomet nusnaudžiu pogulio tarp dviejų sapnų.
Tačiau mane prižadins mano paties knarkimas…
todėl pasižiūrėčiau į laikrodį ant rankos:
tebeturėčiau laiko skaitymui.
Perskaityčiau vieną Dantės skyrių ir vieną iš „Mualakat“ 1
ir suvokčiau, kaip mano gyvenimas tuoj mane paliks,
pasiliks su gyvaisiais čia,
bet neklausčiau, kas užpildys tai, ko jame trūksta.
Tai tada jau viskas?
Jau viskas, jau viskas.
O kas tada?
O tada susišukuočiau plaukus ir išmesčiau eilėraštį…
šį eilėraštį į šiukšlių dėžę,
apsirengčiau pačius madingiausius itališkus marškinius
ir lydimas ispaniškų smuikų atsisveikinčiau su savimi
ir išeičiau kapinių link.

 

1 „Mualakat“ yra žymiausių priešislaminių laikų (VI a.) arabų poetų užrašytos odės (vert. past.).