1.

Hamza niekuo neišsiskyrė
Iš kitų mano miesto vyrų –
Liedamas prakaitą užsidirbo duoną
Kaip visi geri, paprasti šio krašto žmonės.

Kartą, netekties prislėgta,
Sutikau jį klajodama gatvėmis – tarė man:
„Nenusimink, mano sese,
Ši žemė, kurią dabar siaubia
Nusikaltimų ugnis
Ir gaubia rimties ir gedulo šydas,
Ištvers, jos sudaužyta širdis
Tebeplaka, ji nemirus.

Ši žemė yra moteris.
Ji saugo tą pačią
Dirvų ir įsčių paslaptį –
Ši žemė, iš kurios slėpsnų stiebias varpos
Ir palmės,
Gimdo ir kovotoją už laisvę.“

Bėgo dienos, brolio Hamzos
Daugiau nemačiau,
Bet žinojau,
Kad žemę jau sąrėmiai remia ir nauja
Gyvybė jau auga ir veržiasi lauk.

2.

Jam buvo šešiasdešimt penkeri –
Solidi metų našta įsimetus į kuprą,
Kai miesto komendantas liepė:
„Susprogdinti namą ir į kankinimų kamerą
Įmesti jo sūnų“, o tada
Atsistojęs suokė
Apie meilę, saugumą
Ir taiką.

Kariai apsupo jo namą –
Lyg gyvatė, ryjanti
Uodegą, susivijo
Į uždarą ratą.
O tada nuskambėjo įsakymas:
„Evakuotis tuoj pat iš namo“,
Ir jie atgailėjo tam valandą.

Atvėręs balkono langus, tiesiai kariams prieš akis,
Hamza, pakėlęs galvą į saulę,
Sušuko: „Viešpats matys, būk tikra,
O Palestina, kartu su vaikais manais
Šiuose namuose mes krisim, kad taptum laisva,
Tai dėl tavęs gyvenam ir mirsime.“
Ir nuaidėjo per visą miestą
Hamzos šauksmas lyg įtemptas nervas,
Ir stojo namuos pagarbi tyla.

Po valandos pakilo į orą
Ir krito kankinio namas.
Griūvančios sienos nusilenkė
Glėby užrakindamos buvusią šilumą ir svajones,
Paslėpdamos klostėse gyvenimo derlių, prabėgusius
Ìlgus metus,
Viso gyvenimo triūsą, ir ryžtą, ir ašaras
Su laimingu juoku.

Vakar kelyje mačiau brolį Hamzą,
Jis žengė miesto gatvėmis taip pat ryžtingai,
Aukštai iškėlęs galvą.


Iš arabų kalbos vertė © Ingrida Tatolytė ir © Khetam Al Sharou (2024). Šaltinis: poezijos portalas Diwan, 2024.

Eilėraštis originalo kalba publikuotas rinktinėje Fadwa Tuqan, Al-Layl Waalfursan [Naktys ir raiteliai], Dar al-Adab, Beirut, Lebanon, 1969. (Originalo autorių teisės vertėjoms nepriklauso.)