Dabar jie mums skambina
prieš numesdami bombą.
Suskamba telefonas
ir kažkas, žinantis mano vardą,
puikia arabų kalba sako:
„Čia Deividas“.
Ir apkurtinta galvoje vis dar aidinčio griausmo ir
dūžtančio stiklo simfonijų,
galvoju, „Ar aš pažįstu kokį Deividą Gazoje?“
Dabar jie mums skambina, kad pasakytų:
Bėk.
Turi 58 sekundes po šio pranešimo.
Tavo namas – kitas.
Jie mano, tai tokia
karo laikų mandagybė.
Ir nesvarbu, kad
nėra kur bėgti.
Nesvarbu, kad sienos užkardytos,
o tavo dokumentai beverčiai,
tesakantys, kad tu pasmerktas iki gyvos galvos
kalėti šiame kalėjime prie jūros,
siaurais skersgatviais,
be tavęs, sausakimšais
sustumtų žmonių, kurių
daugiau čia nei kur kitur žemėje,
Bėk tik.
Nemėginame tavęs nužudyti.
Nesvarbu, kad negali
atskambinti, kad pasakytum, jog žmonės,
kurių teigiame ieškantys, negyvena tavo name,
niekas čia negyvena,
be tavęs ir tavo vaikų,
ką tik sirgusių už Argentiną,
laužiusių paskutinį duonos kepalą šią savaitę
skaičiavusių, kiek liko žvakių, jeigu dingtų elektra.
Nesvarbu, kad turi vaikų.
Gyveni netinkamoje vietoje
ir dabar tavo šansas bėgti
į niekur.
Nesvarbu, kad
58 sekundžių neužteks
susirasti vestuvių albumo
ar sūnaus mėgstamiausios antklodės
ar dukters nebaigtos pildyti stojimo į koledžą paraiškos
ar savo batų
ar suburti visų namiškių.
Nesvarbu, ką buvai suplanavęs.
Nesvarbu, kas esi.
Įrodyk, kad esi žmogus,
Įrodyk, kad turi kojas.
Bėk.

Audio versija (LT)

„Running Orders” (originali versija)

They call us now,
before they drop the bombs.
The phone rings
and someone who knows my first name
calls and says in perfect Arabic
“This is David.”
And in my stupor of sonic booms and glass-shattering
symphonies
still smashing around in my head
I think, Do I know any Davids in Gaza?
They call us now to say
Run.
You have 58 seconds from the end of this message.
Your house is next.
They think of it as some kind of
war-time courtesy.
It doesn’t matter that
there is nowhere to run to.
It means nothing that the borders are closed
and your papers are worthless
and mark you only for a life sentence
in this prison by the sea
and the alleyways are narrow
and there are more human lives
packed one against the other
more than any other place on earth
Just run.
We aren’t trying to kill you.
It doesn’t matter that
you can’t call us back to tell us
the people we claim to want aren’t in your house
that there’s no one here
except you and your children
who were cheering for Argentina
sharing the last loaf of bread for this week
counting candles left in case the power goes out.
It doesn’t matter that you have children.
You live in the wrong place
and now is your chance to run
to nowhere.
It doesn’t matter
that 58 seconds isn’t long enough
to find your wedding album
or your son’s favorite blanket
or your daughter’s almost completed college application
or your shoes
or to gather everyone in the house.
It doesn’t matter what you had planned.
It doesn’t matter who you are.
Prove you’re human
Prove you stand on two legs.
Run.

Audio versija (EN)

Eilėraštis „Komanda bėgti” arabiškai

Balsas: Gazos gyventojo, pabėgusio iš Gazos prieš 7 metus. Jo šeima – vis dar Gazoje. Savo tėčio jis nematė nuo išvykimo.

Publikuota Lena Khalaf Tuffaha, Water & Salt, Red Hen Press, 2017, © 2017. Lena Khalaf Tuffaha. Spausdinama su autorės leidimu. Vertė Ingrida Tatolytė.

First published in Lena Khalaf Tuffaha, Water & Salt, Red Hen Press, 2017; Copyright © 2017 by Lena Khalaf Tuffaha. Reprinted with the kind permission of the author. Voice: Solidarūs su Palestina.