Mohammedo El-Kurdo kalba JT

Skaitymo trukmė: 2 min.

„Sveika, tarptautine bendruomene. Ačiū už tokias novatoriškas kalbas. Esu tikras, kad okupacinė valdžia dabar yra labai sunerimusi.“

23 metų Palestinos poetas Mohammedas El-Kurdas lapkričio 29-ą su drąsia ironija pradėjo savo kalbą Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke po to, kai joje pasisakė įvairių valstybių atstovai, kurie vis žada, žada, žada ir tebekliedi apie „dviejų valstybių sprendimą“, kur Palestinai liktų vos 22 proc. Palestinos teritorijos.

Poetas tęsė:

„Žinot, turiu paklausti: ką šiandien galiu pasakyti, kas dar nebuvo pasakyta anksčiau? Kiek palestiniečių dešimtmečiais stovėjo ant šitos pačios platformos ir smerkė neištesėtus pažadus ir sulaužytas JT rezoliucijas? Kiek kartų mes stengėmės išreikšti žiaurumus, kuriuos visi šioje institucijoje puikiai žino, ir vis tiek ignoruoja?“

Toliau:

„Pavargau kasdien rašyti apie tuos pačius žiaurumus, prigalvoti vis naujų būdų apibūdinti tai, kas yra akivaizdu. Situaciją mano rajone Šeik Džara suprasti nesunku: tai pats tikriausias naujakurių kolonializmo mikrokosmas.“

Ir:

„Nededu jokių vilčių į Izraelio teisinę sistemą, nes tai dalis kolonijinės sistemos, kurią kolonistai susikūrė patys sau. Nesitikiu nieko ir iš valstybių valdžios institucijų, kurios giliai bendrininkauja su Izraelio kolonijiniu projektu – nesitikiu, kad jos įsikiš mūsų labui.

Tačiau tikiu pasaulio žmonėmis, jūsų piliečiais, kurie protestuoja ir daro spaudimą savo vyriausybėms užbaigti jų besąlygišką paramą Izraelio vykdomam etniniam valymui.

Nebaudžiamumo ir karo nusikaltimų nesustabdys smerkiantys pareiškimai ir pakelti antakiai. Jų nesustabdys ir nerimą išreiškiančios žinutės tviteryje. Mes jau seniai išreiškėme, kokių pokyčius lemsiančių politinių priemonių privaloma imtis: boikotų ir sankcijų valstybiniu lygiu.

Problema nėra nežinojimas. Problema yra neveiksnumas.“

Ir dar:

„Žinau, kad okupacija pasibaigs. Ji baigsis, kaip baigiasi visos neteisybės. Privalo baigtis. Visos imperijos žlunga. Palestinos kova išsiverš pergale. Žinau tai.

Žinau, kad žmonės atsigręš į realybę, kurią mes gyvename šiandien, su moraliniu aiškumu. Vieną dieną atsiras mus pagerbiančių muziejų, memorialų mūsų atminimui ir mūsų vardais pavadintų skulptūrų. Žmonės stovės ant mūsų žemių ir pripažins jose vykusias kančias.

Aš tik tikiuosi, kad toks pripažinimas, tokios priemonės, tokios reparacijos įvyks Palestinos žmonėms dar čia tebesant.“