Apie veidmainystę

Skaitymo trukmė: 2 min.

Kai per antrą pasaulinį ir po jo, apraudodami Tėvynę, bėgom į abi Amerikas, vadinomės išeiviais. Matyt, nes išėjom, o ne pabėgom. Džiaugėmės, kad mūsų neišsiuntė atgalios, kad leido pasilikti ir pradėti kurtis naują gyvenimą kitur, kur nieko nepažinojom.
Kai mus trėmė, buvo blogai. Begalinės kančios, kurių atgarsius jautėme ir grįžę. Palestinos tremtiniams okupantas grįžti neleidžia iki šiol, nors trėmė panašiu metu, kaip ir Stalinas mus.
Kai sovietmečiu kuriam iš mūsų pavykdavo nuo režimo ar tiesiog nuobodaus pilko gyvenimo pasprukti Vakaruosna, tas irgi džiaugdavosi, kad galės pradėti kurtis naują gyvenimą.
Kai dar prieš įstojant į oficialiosios Europos bloką, o ypač – jau po prisijungimo, šuorais kraustėmės į britų salyną, ispanijas ir vokietijas, švytėjome: karo nebėra, bet kaip gerai, kad dabar galėsim padoriau uždirbti.
Kai nebe taip apsimokėjo šuorais kraustytis pas britus ir ispanus, pradėjom šuorais kraustytis pas norvegus ir švedus. Ten dar geriau: karo nėra, bet uždirbam žymiai daugiau.
O tada nusprendėm, kad niekas kitas nei dėl karo, nei ieškodamas geresnio gyvenimo kraustytis negali. Ypač – ne pas mus. Kčiortu.

Kai 1989 m. griuvo Berlyno siena, plojom katučių.
Kai 2002 m. Izraelis savavališkai pradėjo ręsti už berlyniškąją dar didesnę, dar ilgesnę, dar nuožmesnę sieną Palestinoje, tylėjom, nes mums buvo dzin – ir, tiesą sakant, mums iki šiol dzin.
Kai 2021 m. mūsų valdovai pradėjo už mūsų pinigus pirkti spygliuotas metalines tvoras ir jas vynioti pamiškėse prie Gudijos, didžiuodamiesi krykštaujam iš džiaugsmo.
Pamiršom, kad, kai 1989 m. Berlyno siena griuvo, plojom katučių.
Plojom, nes griuvo.
Šiandien plojam, nes patys statom.

Kai siuntėm savo karius Irako okupuoti, jautėmės teisūs ir saugūs – arba mums buvo dzin.
Kai dalyvavom Irako destrukcijoje, jautėmės teisūs ir saugūs – arba mums buvo dzin.
Kai Izraelis kažkelintą kartą bombardavo mažulytę Gazą, mūsų „išrinktieji“ jį visaip palaikė. Jautėmės teisūs ir saugūs – arba mums buvo dzin.
Už teisę okupuoti ir naikinti mokėjome iš savo kišenės.
Šiandien gailime keliolikos eurų žmonėms pamaitinti, bet jei reiktų vėl siųsti karius – tik užsiminkit, ir jau patenkinti traukiamės pinigines ir keverzojam oficialius raštus, palaikančius destrukciją kitur. Juk iš Gazos žmonės iki mūsų neatbėgs – tuo pasirūpins okupantas, kurį palaikome.

Kai mus gąsdina per teliką, baisiai bijom.
Kai mus gąsdina iš tribūnų, bijom dar labiau. Toliau skleidžiam pasauliui žinią, kad esam drąsūs. Papasakok knygnešiui apie tokią drąsą ir pažiūrėk, kaip jis reaguos.
Kai mus tikina, kad tas žmogus – ne žmogus, tikim.
Kai sako, kad ir tas žmogus – visai ne žmogus, tikim. Net pradedam tuo įtikinėti ir kitus.
Kai teisine save vadinančioj valstybėj priiminėjam ir žmogaus teisėms, ir Konstitucijai į veidą spjaunančius įstatymus ir liepiam jų visiems laikytis (nes kitaip…), nematom problemos.
Kai dedam pamatus nužmoginimui ir tironijai, nesuprantam, kad patys sau kasam duobę.
Gyvenam baimėj ir neapykantoj.
Esam labai, labai laisvi.

O kas, jei iš tikrųjų pabūtume laisvi?
Laisvi nuo baimių, neapykantos ir melo. Laisvi nuo veidmainystės, tvirto kumščio geidulio ir nu(si)žmoginimo.
Jei iš tikrųjų pabūtume žmogiški?
Jei vietoj panikos ir isterijos pasirinktume atjautą ir supratimą.
Jei vietoj dygliuotų sienų rentimo pasirinktume jų neręsti.
Jei vietoj protestų prieš žmones pasirinktume protestuoti prieš išnaudojimą ir priespaudą – ir pas mus, ir kitur, ir visur.
O kas, jei pabūtume žmogiški?
Galbūt tuomet nustotume save įprasminti dalyvaudami dirbtinėse galingųjų dramose ir vietoj vidinės tuštumos pagaliau pajustume gyvenimo džiaugsmą.
Būkime žmogiški žmonės.