Gazos problemos neprasidėjo lygioj vietoj, šiaip sau, iš lempos. Ne, problemos Gazoje yra tyčia sukuriamos ir tyčia nesprendžiamos.
Gaza jau 12 metų egzistuoja absoliučios blokados sąlygomis, o tai reiškia, kad iš maždaug Kauno rajono dydžio teritorijoje gyvenančių dviejų milijonų žmonių atimta teisė patiems tvarkytis savo gyvenimą, planuoti rytojų, svajoti. Pabandykit įsivaizduoti save.
Birželio 5-ąją 1967 m. Izraelis smurtu, jėga ir karu „praturtėjo“ teritorija – iš Sirijos užgrobė vandens pilnas Golano aukštumas, iš Egipto – milžinišką Sinajaus pusiasalį, ir, žinoma, likusią Palestinos dalį – Jeruzalę, Gazą ir teritorijas į vakarus nuo Jordano upės.
Tūkstančiai Palestinos žmonių tapo tremtiniais antrą kartą. Antrą kartą per dvidešimt metų suniokota visuomenė, išskaidyti artimieji, sunaikinta teisė pačiam spręsti savo likimą.
Nakba 71
1948 m. gegužės 15 d. Palestinoje įsikuriant Izraeliui, iš savo namų buvo išvaryti ir ištremti daugiau nei 700 tūkst. Palestinos gyventojų, sunaikinta apie 500 gyvenviečių.
Vakar praūžė rinkimai Izraelyje, pasaulio žiniasklaida klausia, ar tai yra rinkimai, kurie nulems premjero Netanjahu ilgiausią nepajudinamą buvimą šiame poste.
O mes klausiame, ar tokie rinkimai iš tiesų atspindi „demokratiją“? Žmonės ir teritorijos, de facto valdomos Izraelio dešiniųjų politinių jėgų, neturi teisės balsuoti, jų likimas yra vienpusiškai nusprendžiamas visam pasauliui stebint.
Prieš keletą dienų paskelbtos JT komisijos ataskaitos išvados apie galimai vykdomus nusikaltimus žmoniškumui – čia, dabar, prieš mūsų akis. Regis, tiek kartų žmonija žadėjo pati sau: „daugiau niekada“, bet tas niekada pasirodo besąs su galiojimo laiku ir/arba kokiu nors odos spalvos, etninės tapatybės ar religijos štampu.