Gyva Palestina. Kalno gynėjai

Skaitymo trukmė: 5 min.

Ką darytum tu, jei į tavo gimtąjį kaimą ateitų ginkluoti įsibrovėliai?

Ką darytum tu, jei tau grėstų netekti savo namų ir žemės?

Ką darytum?

„Laikrodžio rodyklė artėja link 10 valandos vakaro, – rašo jaunas Palestinos poetas Mohammedas al-Kurdas, kurio paties šeimą Jeruzalės Sheikh Jarrar rajone Izraelis nori prievarta iškeldinti iš jų namų. – Šį rugpjūčio sekmadienį okupuoto Vakarų Kranto šiaurėje esančio Beitos kaimo gyventojai renkasi ant Sabih kalno, kur gegužės pradžioje buvo suręstas nelegalus kolonistų postas. Žmonės rengiasi vadinamiesiems „naktiniams trukdžiams“ – neatslūgstančiam, daugiau nei šimtą dienų besitęsiančiam rezistencijos ritualui. Jo tikslas – apkartinti kolonistų buvimą palestiniečių žemėje.“

„Mes esam Beitos sūnūs, Kalno Gynėjai, – M. al-Kurdui prisistatė vienas iš tą vakarą susirinkusių jaunuolių. – Giname save ir savo žemes nuo kolonistų gaujų, kurios atėjo jų vogti, saugomos okupacijos kareivių ir savo fašistinės valstybės.“

Palestinos žemės vagysčių modelį Izraelis yra išbandęs šimtus kartų.

Beitos kaimas yra vienas tų, kurie sėkmingai tam priešinasi.

Kolonializmo pradžiamokslis: žingsnis po žingsnio

Šiemet gegužės pradžioje keliasdešimt Izraelio vėliavomis plevėsuojančių kolonistų (Izraelio piliečių) niekieno nekviesti suvažiavo ant Beitos kaimui priklausančio Sabih kalno. Pasistatė karavanus. Pareiškė nuo šiol čia gyvensiantys.

Atvažiavo, žinoma, ne vieni. Įprasta tokių veikėjų palyda yra iki dantų ginkluoti okupaciniai kareiviai, išlaikomi iš Izraelio biudžeto. Jų užduotis – saugoti nelegalius kolonistus nuo teisėtų žemės savininkų palestiniečių ir užtikrinti, kad žemės grobimo operacija vyktų pagal planą.

Tolesnė jos eiga yra maždaug tokia: pavogta žemė aptveriama metaline tvora; stebėjimo postuose nuolat budi automatai M-16 ar kokie kitokie; atitiesiami elektros laidai ir vandentiekis; laikinus karavanus keičia cemento statiniai; suvažiuoja dar daugiau kolonistų; atsivertę Senąjį Testamentą jie pasirenka kokį nors geografinį pavadinimą, kuris skambėtų „senoviškai“, „hebrajiškai“ ir „religiškai“; palaipsniui savo tvoras perkelia vis toliau nuo kolonijos centro – plečia grobiamas teritorijas; po kurio laiko į koloniją atvesdinamas kuris nors žaliojo segregacinio autobuso maršrutas, kuriuo važinėti leidžiama tik vienos religijos išpažinėjams; dar po kurio laiko žemėlapiuose nelegali kolonija tampa „Izraelio gyvenviete“. Kai kuriose įkuriamos religinės mokyklos ješivos, kurios tampa puikia priedanga visus, drįstančius kvestionuoti kolonijos teisėtumą, moralumą ir legalumą, apkaltinti antisemitizmu. Visą tą laiką nelegalius kolonistus finansuoja jei ne Izraelio valdžia (tiesiogiai ar netiesiogiai), tai turtingi donorai Jungtinėse Valstijose.

Paprasta, ar ne?

Palestiniečiai yra tai matę daugybę kartų: atėjau, pavogiau, dabar tai mano.

Jie žino: jei už savo žemę nekovosi, ji iš tavęs bus atimta.

Todėl Palestina kovoja.

 

„Žiniasklaidos antraštėse palestiniečiai vaizduojami tik kaip aukos arba piktadariai – niekad kaip politinės dermės kupini laisvės kovotojai. Dešimtmečius trunkanti demonizacija ir klaidinantis vaizdavimas sumenkino „šiurkščiąją“ rezistenciją. Kai į klausimus apie nužudytuosius atsakinėja tik jų žudikai, sukilimai virsta „susidūrimais“, akmenys tampa lygiaverčiai automatiniams ginklams, rezistencija šmeižiama kaip terorizmas, o istorija ir kontekstas sušluojami po kilimu.“ – Mohammedas al-Kurdas

 

Naktiniai trukdžiai

Kūrybiškas pasipriešinimo kolonizacijai formas Beitos kaimo žmonės vadina „naktine sumaištimi“ arba „naktiniais trukdžiais“. Kaip ir pirmosios Intifados (sukilimo prieš okupaciją) metu 1987-1993 m., jie jas vykdo pasiskirstę į nehierarchinius padalinius. 

• Padangų padalinys atsakingas už nebetinkamų naudoti padangų deginimą. Jo tikslas – tvoskiais juodais dūmais kelti sąmyšį tarp Izraelio okupacinių kareivių ir nelegalių Izraelio kolonistų, troškinti jų saldų miegą nusikaltimo vietoje.
• Lazerių, fejerverkų, garso signalų ir ugnies deglų padaliniai irgi pasirūpina, kad jų žemės vagys negalėtų ramiai miegoti. Ant plastikinių kėdžių susėdę senukai taiko žaislinius lazeriukus į kolonistų langus. Jaunesni pajungia garso aparatūrą skambiai muzikai – žinoma, arabiškai. Fejerverkais ir deglais palestiniečiai primena kolonistams, kieno iš tiesų yra ši žemė.
• Dvišakės timpos – akmenukų šaudyklės padalinys į frontą išeina Izraelio kareiviams pradėjus į civilius šaudyti kulkas, ašarines dujas ir garsines granatas.
• Kaimo žmonės sako, kad būta ir Barzdaskučių padalinio, kuris rūpinosi tvarkinga kitų padalinių narių išvaizda.

Kai kurios iš šių priemonių yra seniai naudojamos pasipriešinimo okupantui formos, kitas įkvėpė penktadieninis Gazos Sugrįžimo Žygis, dar kitos yra pačių Beitos žmonių idėjos. Jie sako, kad pasiryžimą priešintis kolonizacijai palaiko visas kaimas, nes visas kaimas yra kolonizacijos taikinys ir aukos.

„Ginti savo žemę mums yra įaugę į kraują, tai perduodama iš kartos į kartą, – iš Jeruzalės atvykusiam M. al-Kurdui sakė vienas beitiškis. – Mūsų tėvai kovojo ir tiek daug paaukojo, kad išsaugotume savo žemę. Negalime jų nuvilti.“

Rezistencijos dvasia

Apie 10 tūkstančių gyventojų turintis Beitos miestelis yra įsikūręs tarp keleto aukštų kalvų, kelyje tarp Nabluso ir Jericho miestų, šalia Jordano upės slėnio. Strategiškai tai labai svarbi vieta, todėl Izraelis savo kolonijomis ir bando skaidyti Palestinos kaimų, miestelių ir miestų geografinį vientisumą.

Todėl ir rezistencijos tradicija Beitos kaime yra labai stipri.

1978 m.  Izraelis pirmąkart bandė perimti Beitos kalvų kontrolę, tačiau kaimo žmonėms pasipriešinus buvo priverstas atsitraukti. 1988 m. Beitos žmonės vieni pirmųjų patyrė tuometinio Izraelio premjero Yitzhako Rabino inicijuotą „kaulų laužymo“ politiką, kai į kaimą įsiveržusi okupacinė Izraelio kariuomenė tol mušė Intifadoje dalyvavusius jaunus vyrus, kol sulaužė jiems rankų ir kojų kaulus. Toliau sekė įkalinimas ir kankinimai, kariniai reidai, tankai, buldozeriai ir kiti Izraelio mėgstami metodai.

Šiandien tų vyrų sulaužytais kaulais sūnūs yra Kalno Gynėjai.

Pirmąkart jie susibūrė 2018 m., kai nelegalūs Izraelio kolonistai buvo užsigrobę kitą Beitos kalvą, El-Urmą. Palestiniečių rezistencijos dėka vagys tuomet galiausiai atsitraukė – kaip atsitraukė ir ankstyvą 2020 m. pavasarį, kai Beitos gyventojai dvi savaites be pertraukos budėjo ant savo kalvos, kaip atsitraukė ir šįkart. Tiesa, šiųmetį birželį kolonistai išsikraustė, bet savo karavanus paliko, nes sudarė sandėrį su Izraelio valdžia: ant kalvos laikinai įsikuria okupacinė kariuomenė, o vėliau, Izraelio režimui paskelbus pavogtą žemę „valstybės nuosavybe“, nelegalūs kolonistai galėsią grįžti.

Va, kaip paprasta, ar ne?

Kiekvienos šeimos skausmas

Rezistencija, žinoma, turi savo kainą – tačiau jos nebuvimo kaina dar didesnė.

Liepą vieno Beitos protesto metu Izraelis savo kulkomis sužeidė beveik 400 žmonių per vieną dieną. Ant jų galvų ašarines dujas mėto okupanto dronai.

Rezistencija Beitos kaimui nuo vasaros pradžios jau kainavo mažiausiai septynių jo sūnų gyvybes.

Birželį Izraelio okupaciniai kareiviai kulka į širdį nužudė 15-metį Mohammedą, kulka į galvą – 16-os metų sulaukusį Ahmadą. Arabų kalbos mokytoją 28-erių Zakariją šūviu į krūtinę „moraliausia pasaulio armija“ nužudė gegužės pabaigoje.

Kelias savaites prieš tai Izraelis nužudė trijų vaikų tėvą Issą (arab. Jėzus), kuris skubėjo savo automobiliu vežti sužeistuosius į ligoninę. Liepą Izraelio kareiviai nušovė penkių vaikų tėvą Shadį, šiam taisant vandentiekio vamzdžius prie įvažiavimo į Beitą. Okupantas vėliau melavo, kad Shadis buvęs „ginkluotas“; iš tiesų jis tiesiog buvo šalia pasidėjęs savo santechnikos įrankius. Vyriausia 38-erių metų Imado duktė Alaa sako užaugusi norinti tapti medike, kad galėtų gelbėti žmonių gyvybes. Jos tėvą Izraelis nušovė per protestą prieš jo vykdomą kolonizaciją.

Rugsėjį okupantas nušovė aštuonių mėnesių kūdikio tėvą Mohammedą.

Lai sionistinio Izraelio režimo aukos atranda ramybę, jų artimieji – teisingumą.

Spalį prasidėjus alyvuogių derliaus sezonui, Beitos kaimo gyventojai išėjo nuo savo medžių rinkti alyvuogių. Tai buvo pirmas kartas nuo gegužės mėnesio, kai jie sugebėjo pasiekti Sabih kalvos viršukalnę.

Ir pabaigai:

„Žiniasklaidos antraštėse palestiniečiai vaizduojami tik kaip aukos arba piktadariai – niekad kaip politinės dermės kupini laisvės kovotojai, – rašo M. al-Kurdas. – Dešimtmečius trunkanti demonizacija ir klaidinantis vaizdavimas sumenkino „šiurkščiąją“ rezistenciją. Kai į klausimus apie nužudytuosius atsakinėja tik jų žudikai, sukilimai virsta „susidūrimais“, akmenys tampa lygiaverčiai automatiniams ginklams, rezistencija šmeižiama kaip terorizmas, o istorija ir kontekstas sušluojami po kilimu.“

„Tačiau šią vasarą Beita susigrąžino Palestinos laisvės kovotojo įvaizdį ir pristatė jį tiems, kurie atmerkę akis tai stebėjo.“

#SaveBeita

Ciklas „Gyva Palestina“

Publikacijų serija, kurioje dalinamės istorijomis apie Palestinos žemės naikinimą ir jos žmonių rezistenciją. Jie abu – ir naikinimas, ir rezistencija – vyko nuo pat pirmos dienos, kiekvieną dieną, vyksta šiandien, rytoj ir tol, kol Palestina bus laisva.

• Palestinos archipelagas: Ši žemė „Palestina“ vadinta dar tada, kai popierinių žemėlapių net nebuvo
• Arbūzai:  Raudonas-žalias-baltas-juodas arbūzas mene ir vietoj okupanto draudžiamos vėliavos
• Vaikas tremtinys Handala: Nužudyto karikatūristo Naji Al-Ali pieštas tragedijos ir tvirtybės simbolis
• Jalu – Imvasas – Beit Nuba: Kaip trys Palestinos gyvenvietės tapo kolonijiniu parku