Gyva Palestina: Jalu – Imvasas – Beit Nuba

Skaitymo trukmė: 3 min.

Portale Palestina.lt pradedame publikacijų seriją, kurioje dalinsimės istorijomis apie Palestinos žemės naikinimą ir jos žmonių rezistenciją. Jie abu – ir naikinimas, ir rezistencija – vyko nuo pat pirmos dienos, kiekvieną dieną, vyksta šiandien, rytoj ir tol, kol Palestina bus laisva.

Šįkart – trijų kaimų, paverstų kolonijiniu parku, istorija.

Prieš 19 726 dienas (skaičiuojant iki šiandien, 2021 m. birželio 9 d.) Izraelis ginklu išvarė absoliučiai visus Jalu kaimo netoli Ramlės miesto iš namų, o patį kaimą sunaikino. Visi maždaug du tūkstančiai kaimo gyventojų tapo tremtiniais savo pačių žemėje, o kai kurie buvo priversti bėgti dar toliau, į Jordaniją. Sprogmenimis sulyginęs kaimą su žeme, Izraelis vėliau jo vietoje įkūrė „Kanados parką“ – rekreacinę zoną, kurioje prisodino iš Europos ir kitur atvežtų medžių, kurie užėjus sausrai svyla, dega ir liepsnodami ugnyje tarsi šaukia, kad čia jie – įsibrovėliai.

„Kanados parku“ tapo ne tik Jalu, bet ir Imvasas su Beit Nuba – trys Palestinos gyvenvietės, bendrai žinomos Latruno vardu. Šį parką užsieniniu pavadinimu finansavo kolonijinė sionistinė institucija „Jewish National Fund“ (Žydų nacionalinis fondas), iš Kanadoje surinktų pinigų.

Pasakoja Ahmedas Abughoush, sugrįžimui į Imvaso kaimą skirtos „Imvaso draugijos“ prezidentas:

„Man buvo beveik keturiolika, kai mus išvarė iš mūsų kaimo. Imvase buvo vidurinė mokykla, kurioje moksleiviai mokėsi iki devintos klasės. Aš tuo metu buvau septintoje. Kaip ir daugumai žmonių, gimtinės topografija turėjo didžiulės įtakos mano vaikystei. Tai buvo, ir tebėra, toks gražus kaimas, koks tik gali būti: žali laukai, išsitiesę link jūros vakaruose, ir Jeruzalės kalvos rytuose. Kaimo žemėse buvo daugiau kaip dvylika natūralių vandens šaltinių ir septyni iškasti.

<…>

Antradienį, 1967 m. birželio 6-ąją, antrąją karo dieną, Izraelio kareiviai apsupo mūsų kaimą ir pradėjo jį apšaudyti. Kai niekas neatsakė ugnimi, jie suprato, kad kaimas likęs be gynybos, ir įžengė į jį iš šiaurės vakarų ir pietvakarinės pusių. Daugybės kaimo gyventojų atmintyje 1948 Nakba buvo gyva. Žmonės iš pietinės kaimo dalies prieglobsčio ieškojo vienuolyne. Užėmę vienuolyną, izraeliečiai dviem mėnesiams įkalino jame buvusius jaunuolius. Izraeliečiai privertė centrinės kaimo dalies gyventojus susirinkti aikštėje, o šiaurinės dalies gyventojams įsakyta rinktis atvirame lauke. Abi grupės tuomet buvo priverstos eiti šiaurėn, link Ramalos.“

Kodėl?

Trys Latruno gyvenvietės buvo svarbios dėl savo geografinės pozicijos – jos įsikūrę kelyje į Jeruzalę atvykstant nuo pajūrio (žemėlapyje (PDF). Kodėl Izraelis jų nesunaikino per 1948 m. pradėtą Nakbą, kodėl jis laukė iki 1967 m. birželio, kai užsigrobė ir okupavo likusias Palestinos teritorijas? Mat kaimo žmonės priešinosi. Ir priešinosi taip stipriai, kad teroristinėms būsimojo Izraelio gaujoms, vėliau tapusioms Izraelio kariuomenės pagrindu, nepavyko jų sunaikinti. Todėl 1967 m. tuometiniam Izraelio gynybos ministrui Mošei Dajanui pasitaikė proga atkeršyti už ankstesnį pažeminimą – t. y. už pralaimėjimą Palestinos rezistencijai. Šįkart palestiniečiai neturėjo nei kuo, nei kaip pasipriešinti okupantui, todėl šio įsakymas atlikti etninį valymą ir sulyginti kaimus su žeme buvo sėkmingai įvykdytas.

Greenwashing’as

Yra tada, kai apsimeti, kad rūpiniesi gamta, o iš tikrųjų tokiais „rūpestingais“ veiksmais bandai nuslėpti savo nusikaltimus. Kaip, pavyzdžiui, kai išvarai žmones iš jų namų, kad jie negrįžtų –  dinamitu išsprogdini jų gyvenvietes (Dalet planas (PDF)), kad po to pasodintum parką ir tai vadintum meile gamtai.

Sionistinė organizacija „Jewish National Fund“ būtent tuo ir užsiima. Nors ji skelbiasi sodinanti milijonus medžių Izraelio kolonizuojamoje Palestinoje, iš tiesų savo veiksmais ji sistemingai naikina vietinę bio-įvairovę bei florą ir fauną; didžioji dalis jos sodinamų medžių yra ne vietiniai, o invazinės rūšys, kurių miškus rimti biologai vadina ekologiškai skurdžiais.

Atvykstantiems į „Kanados parką“ ši informacija nepateikiama. Kaip slepiama ir tai, kad šis „parkas“ yra pasodintas ant trijų Izraelio sunaikintų gyvenviečių liekanų, ir kad tikrieji šių žemių šeimininkai yra priversti gyventi tremtyje. Tai neatitinka oficialiosios Izraelio nuomonės apie save, kuri, savo ruožtu, neatitinka tikrovės. 

Plačiau apie Izraelio vykdomą greenwashing’ą čia.

Pabaigai 

„Tėvai mane augino taip, kad pažinčiau ir mylėčiau šią žemę, tarsi pati būčiau gyvenusi Jalu kaime. Mes esame keturios kartos tremtyje. Planuojame sugrįžti visi kartu.“ – Hanna Alshaikh, kurios seneliai buvo išvaryti iš Jalu.